Monografijoje nagrinėjamas visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m. Lituanizavimo terminu šiame darbe įvardijama: 1) lietuvių kalbos vartojimo sklaida viešojoje erdvėje, 2) modernios lietuvių tautinės tapatybės sklaida. Monografijoje atskleidžiamos teorinės Kauno miesto lituanizavimo prielaidos bei jų santykis su modernios tautinės Lietuvos valstybės siekiu nacionalizuoti visuomenę ir viešąją erdvę. Tyrime aptariami etnosocialiniai ir etnodemografiniai procesai (lietuvių migracija į Kauną, nelietuvių apsisprendimas vidaus pasuose keisti tautybę į lietuvių, pavardžių (su)(at)lietuvinimas ir kt.), sąlygoję modernios lietuvių tautinės tapatybės sklaidą Kauno mieste. Atskleidžiamas lietuvių kalbos įtvirtinimo procesas valstybinėse ir Kauno miesto savivaldybės įstaigose. Tyrime analizuojama, kaip vyko rašytinės lietuvių kalbos (gatvių pavadinimų lentelėse, viešose iškabose, oficialiuose skelbimuose ir kt.) sklaida viešojoje erdvėje. Aptariama sakytinės komunikacijos lietuvių kalba plėtotė viešumoje. Monografijoje atskleidžiami Kauno miesto pradinių mokyklų ir gimnazijų lituanizavimo ypatumai: mokyklų dėstomąja lietuvių kalba tinklo plėtra, mokinių priėmimo į nelietuviakalbes mokyklas ribojimai bei lietuvių kalbos mokymo(si) pasiekimai. Tyrime aiškinamasi, kaip buvo įtvirtinta lietuvių kalba mokslo ir studijų procesuose Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete. Analizuojama lietuvių kalbos sklaida pamaldose Kauno katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčiose. Tyrime aptariama Kaune dislokuotų Lietuvos kariuomenės dalinių (Kauno įgulos) ir Lietuvos šaulių sąjungos vienetų veikla mokant karius, šaulius ir kt. lietuvių kalbos, populiarinant jos vartojimą viešumoje.